VAGOS Syndicate v2

Koala_Stonkus · Vasaris 1

Sindikato istorija prasideda Puebla mieste, Meksikoje. Puebla miestas nuo Meksikos sostinės Meksiko yra nutolęs per beveik devynis šimtus kilometrų, miestas įsikūręs ugnikalnių ir gamtos apsuptyje. Puebla mieste tuo metu klesti maisto, odos, tekstilės pramonė. Sindikato veikla pirmą kartą Puebla mieste buvo užfiksuota policijos, dar 1980-aisiais metais, būsimos sindikato vadeivos tuo met nepasidalino vieta ant šaligatvio, eidamas vienas vadeivų užkabino kito petį, na ir pastarasis nedovanojo – kilo muštynės. Muštynes teko tramdyti šalimais patruliavusiems policijos pareigūnams, paregūnai žinoma reaguoti neskubėjo, nes tie laikai Meksikoje buvo laukiniai ir toks reginys visiems būdavo daugiau pramoga, nei bėda. Pareigūnams vargais negalais išskyrus besiplakankčią porelę niekaip nesisekė tudviejų priversti kulniuoti savais keliais, pareigūnai stebėdami, jog čia niekas nesibaigs geruoju priimė sprendimą abu smarkuolius gabenti į policijos stotį ir nuraminti ten. Bevažiuojant į policijos stotį būsimi vadeivos žinoma vienas kitą visokiais žodžiais keikė, grąsino vienas kitam ir t.t. Tačiau atvykus į policijos stotį viskas šiek tiek aprimo, smarkuoliams buvo apdaužyti šonai pareigūnų bananais. Porelei pareigūnai išaiškino kas ir kaip turėtų toliau vykti ir įsakė dviems smarkuoliams skirstytis, o jei dar kart teks juos skirti gaus malkų dar stipriau ir bus uždaryti už grotų keletai dienų. Porelė suprato ir išėjo į lauką, pažiūrėjo vienas kitą, parodė vienas kitam po vidurinį pirštą ir nuėjo į skirtingas gatvės puses. Tačiau taip būsimų sindikato vadeivų keliai neišsiskyrė…

Dienos bėgo, gyvenimas Puebla mieste virte virė, ypač odos ir tekstilės pramonėje. Dirbančių daugėjo, laisvų darbo vietų mažėjo. Tas lietė ir būsimas sindikato vadeivas. Tiedu gyvendami visiškai atskirus gyvenimus net nenutuokė, jog jie dar susitiks, o juolab nenutuokė, kad viskas pakryps į jų bandradarbiavimą ir vėliau bendrą didžiulio sindikato valdymą. Būsimi kolegos žinoma nenutuokė ir to kad po kelerių metų jie bus Puebla miesto nusikalstamo pasaulio autoritetai, nenutuokė žinoma ir apie blogasias viso to puses, žudynes, kraują, kankinimus…

1980-ieji, Birželio 20-oji, Puebla.

Diena, kai būsimų vadeivų keliai ir vėl susipynė, o susipynė visiškai atsitiktinai, porelė vienas kitą sutiko koridoriuje, tekstilės dirbinių fabriko ofise, prie už įdarbinimą atsakingo žmogaus durų, kadangi abu atėjo įsidarbinti į tapatį tekstilės fabriką. Porelė nustebo vienas kitą pamatę ten ir net šiek tiek pasimetė, bet abu bandė nustatyti rimtus veidus ir apsimesti, jog tas kuris pirmas pažiūrės kitam į akis bus kaltas dėl galimų muštynių. Jiedu kokį pusvalandį stovėjo laukdami pakvietimo į kabinetą ir nepratarė nei žodžio vienas kitam, kol galų gale vienas paimė ir tarė – ei, ilgai žadi but susiraukęs kaip kalės vaikas? Tačiau atsakymo negavo jokio. Praėjus dar maždaug penkioms minutėms vienas jų buvo pakviestas į kabinetą pokalbiui dėl darbo, po ganėtinai trumpo pokalbio darbą gavęs vienas jų išėjo iš kabineto ir tarė savo būsimam kolegai – eik, tavęs laukia. Taip ta diena ir baigėsi, abu gavo darbus, muštynių nesukėlė, net nenužvelgė vienas kito mirtinais žvilgniais.

1980-ieji, Birželio 21-oji, Puebla.

Rytas, visi renkasi į darbą, visi mieguisti, o dar tik septynios ryto… Karštis nuo pat ryto sunkiai pakeliamas, diena vėl visiems nusimato košmariška, tačiau fabriko darbuotojai net nenutuokia, kad dar prie nepakeliamo karščio teks apmokyti ir du naujokus, kurie kaip nekeista abu vėluoja į pirmą savo darbo dieną. Porelė į darbą pasirodo tik gerokai po aštuonių ir atėję į fabriką sušaukia – alio, ka dirbt? Prie jų prieina to skyriaus vadovas ir paprašo jų prisistatyti, tiedu susižvalgo ir prisistato, vadovas pažiūrėjęs dokumentuose pamato, jog čia vakar priimti naujokai ir už pavėlavimą juos nusiunčia į juodąjį skyrių, ten kur darbas sunkiausias ir reikalaujantis daugiausiai jėgų. Porelė visa dieną nešiojo pilnas dėžes įrankių skirtų fabriko darbuotojams, dieną baigė su begaliniu nuovargiu, po darbo išsiskirsto savais kelaisi, grįžo namo, užkando, nusiprausė ir prigulė kelių valandų poilsiui prieš rytojaus lygiai tokia pat sunkią dieną...

1980-ieji, Birželio 29-oji, Puebla.

Prabėgus šiek tiek daugiau nei savaitei nuo porelės darbo pradžios fabrike tiedu jau spėjo šiek tiek pabendrauti, išmoko nebesipešti, nebesisvaidyti įžeidimais diena iš dienos, santykiai tapo civilizuoti ir kuo toliau tuo jie tik gerėjo. Birželio 29-oji buvo ta lemtingoji diena, diena kuri privertė porą persilaužti ir pradėti dar artimiau bendrauti. Nuo šios dienos juodu buvo galima vadinti draugais. Ta diena darbe abiems buvo kitokia, kadangi po ypatingai sunkios savaitės darbe juodajame skyriuje abu draugai buvo išsekę iki paskutinio lašo, abiejų galvose sukosi tik viena vienintelė mintis – reikia iš čia dingti ir sugaloti savų būdų kaip uždirbti pinigų. Per dvyliktos valandos pietų pertrauką vienas draugų pakvietė savo kolegą paeiti šiek tiek toliau nuo viso kolektyvo ir pakalbėti ne darbo temomis. Tiedu nuėjo į skyriaus gala, užlindo už kalno dėžių ir pradėjo bendrauti taip, lyg niekada ir nebūtų buvę priešais, kadangi abiejų akių kontaktas rode tapatį – nuovargį. Vienas draugų tarė – ką gi, manau laikas, atkišą ranką ir taria – Mateo Zapato, Mateo kolega pažiūri jam į akis ir į ranką keletą kartų ir suėmęs Mateo ranką suspaudžia ją ir taria – Fernando Exudero. Mateo taria ką gi, pradžia yra, įtampa praeityje, dabar eime dirbti, užbaikit šitą suknistą dieną ir po darbo susitinkame prie angaro vartų, tvarka? Fernando sutinka ir klausia, o ko ten susitikt? Turi kažką pasakyt? Sakyk dabar. Mateo atsigrežia į Fernando ir pakeltu tonu balsu taria – turiu ką pasakyti, turiu, bet tai turi būti aptarta po darbo. Darbo dienai einant į pabaigą draugai besišnekučiuodami prasitaria vienas su kitu, jog abiems ši vergovė jau atsibodo galutinai ir laikas dingt Iš čia. Draugai butent taip ir padarė, nuėjo tiesiai pas vadovą ir rėžė tiesiai į akis, jog išeina. Eidami iš darbo link namų draugai apsikeitė telefono numeriais, šiek tiek pasikalbėjo apie tai ka reiktų darytu toliau ir taip toji diena baigėsi.

1980-ieji, Liepos 2-oji, Puebla.

Mateo skambina Fernandui ir pakviečia susitikti pas jį bute, aptarti galimą variantą užsidirbti keletai savaičių į priekį. Fernando išgirdęs tokį pasiūlymą net neklausęs kas tai per darbas nulėkė pas Mateo į butą žadėtam pokalbiui. Fernandas atvykęs pas Mateo į buta su nekantrumu klausinėjo Mateo kas gi tai per darbas ir kiek iš to galima pešti. Mateo priėjo prie spintos ir iš jos ištraukė kalašnikovo automata, laikydamas automata tare Fernandui – tai mano senelio palikimas, žinau kam jį galėtume parduoti ir gauti šiek tiek pinigų. Fernandas klausia Mateo – bet kaip ir kam mes tą ginklą parduosim? Mes gi paprasti miestelėnai, niekas į mus rimtai nežiūrės, pasiūlysim kažkam ir viskas baigsis arba juoku arba policija. Mateo pasideda ginklą šalia sofos ir prisėdęs pradeda aiškinti kaip viską būtų galima prasukti. O planas skambėjo taip: Mateo ginklą norėjo parduoti tuo metu Meksikoje veikusiam Sinaloa karteliui, tačiau jis neturėjo jokios prieigos prie kartelio narių ar tuo labiau vadeivų. Planas atrodė geras, tačiau neįmanomas, Mateo Fernando akyse atrodė kaip visiškas beprotis. Draugai pasitarė ir nutarė visgi į kartelio akiratę nelysti, nes tai atrodė kaip visiška savižudybė. Tačiau Mateo rankų nenuleido ir suko galvą kaip galimą iš to ginklo uždirbti, nes tai buvo vienintelis vertingas daiktas Mateo bute.

1980-ieji, Liepos 10-oji, Puebla.

Prabėgus šiek tiek daugiau nei savaitei nuo paskutinio draugų susitikimo Fernando skambina Mateo ir klausia ar jis norėtų realizuoti savo ginklą, nes Fernando susipažino su keleta pašėlusių bachuriukų kurie nusiteikę neblogai užsidirbti. Mateo ilgai negalvojęs sutinka, nes pinigai jam be galo reikalingi. Fernando nieko nelaukęs savo naujuosius draugus atsiveda pas Mateo į butą ir pristato juos pačiam Mateo. Grupelė susipažysta ir sėda prie stalo pasipasakoti vieni kitiems kaip galima realizuoti Mateo ginklą ir pasipelnyti, nes parduoti jo tikrai neišeis. Fernando draugai papasakoja Mateo gana pavojingą, bet apdovanojantį planą – keletos parduotuvių apiplėšimai. Mateo iš pradžių buvo šiek tiek šoke, kad jis veliasi į tokius reikalus, bet ilgai nesilaužęs sutinka tokiam planui ir sako – DAROM. Fernando ir Mateo pareigūnams būtų be galo lengva atpažinti kadangi jų kunai buvo gana stipriai tatiuruoti, o tokias tatiuruotes kaip jų sunku paslėpti, tad į vidų pirmieji begs nauji Fernando draugai, toks buvo galutinis planas. Fernando draugai – plėš, Fernando – stebi perimetrą aplink pasirinktą parduotuvę, Mateo – laukia mašinoj ir galvoja kaip reiks bėgt nuo policijos jei juos imtų vytis.

1980-ieji, Liepos 11-oji, Puebla.

Veiksmas. Lemtingoji diena ketvertui užsidirbti susiruošusių draugų. Tą dieną viskas vyko be didesnių planų, visi susitiko, šiek tiek apsitarė ir nieko nelaukę sėdo į Mateo mašiną ir nuvažiavo parduotuvės link. Atvykę prie parduotuvės taipogi ilgai nedelsė, Fernando nubėgo už kampo stebėti kitos gatvės. Mateo pasistatė mašina visai šalia parduotuvės kuria žada plėšti, na, o Fernando draugai su Mateo ginklu rankose įbėgė į parduotuvę, pradėjo šaudyti į ora, šaukti – krauni bapkes į krepšį arba ištaškysiu smegenis. Žaibiškai susirnkę pinigus Fernando draugai šoko į Mateo mašiną ir paėmę Fernandą nulėkė į užmiestyje esančius apleistus kemperius. Viskas ivyko sklandžiai, visi buvo patenkinti. Ilgai kartu nesilaikę išsidalino pinigus į lygias dalis ir išsiskirstė.
Nuo praeito karto grupelė išsiplėtė gana nemažai. Ginklų arsenalas pasipildė net iki granatų, automatų taippat bendrama bute daugiau nei tuzinas. Apie juos tada kalbėjo visa Puebla, draugai pasiekį tokį lygį, jog civiliai atpažinę jų transportą gatvėje nuleisdavo akis ir nedrysdavo žiūrėti nei vienas iš jų į akis. Grupė Puebla buvo įbauginus iki labai aukšto lygio, kadangi dažnai važiuodami per miestą imdavo šaudyti į orą, apiplėšinėti niekuo dėtus žmones, juo žiauriai sumušdavo, o jei užplaukdavo žmonės būdavo pagrobiami ir daugiau niekada nebematomi Pueblo mieste. Draugai buvo tikri žiaurumo įsikūnyjimai Pueblo mieste, laikas bėgo, jie stiprėjo ir atėjo ta lemtingoji diena kai grupė pavadino save – VAGOS Syndicate.

Mateo Zapato (Koala_Stonkus) Gimęs 1955m. Sausio 12 dieną, Pueblo mieste. Nuo mažens turėjo potraukį nusikaltimams bei ginklams, būdamas dar vaikas amžinai įsiveldavo į peštynes su turtingesniais Pueblo vaikais. Gimė, augo, mokėsi Pueble. Mokslus metė dar šešiolikos, kadangi mokyklos vadovybė pagrasino, jog bus išmestas jei nepradės rodyti geresnių rezultatų. Savo tėvų gerai nepažinojo, nes buvo įvaikintas, tikrieji tėvai Mateo paliko gatvėje iškart po gimdymo. Vaikystėje kentėjo netikro tėvo smurtą, augo skurdžiai ir nelaimingai, tačiau visada puikiai mokėjo išardyti ir vėl surinkti senelio ginklą, tuo met Mateo neatrodė kaip mokyklą metęs gatvės vaikas. Senelis visad jam kartojo siekti to ko nori, o kai jis mirs šis ginklas kurį Mateo per dieną išardydavo ir vėl surinkdavo po keletą kartų atiteks jam pačiam.

Fernando Exudero (Mike_Falcon) Gimęs 1957m. Spalio 5 dieną, Pueblo mieste. Gimė, augo, mokėsi ir baigė mokyklą Pueble. Gyveno ganą gerą gyvenimą, tačiau visada turėjo potraukį į nusikaltimus, kildavo pagunda vogti vaisius iš turgaus, įrankius iš statybviečių. Tėvo nepažinojo, kuris mirė nuo narkotikų perdazvimo, kai Fernando buvo dar visai mažas. Fernando motina priešingai, buvo Pueblo ligoninės seselė, dirbant daug ir uždirbanti gana neblogai, tačiau Fernando tuo metu pinigai ir geras gyvenimas nerupėjo, jis visada rinkdavosi pavojingesnį ir sunkesnį kelią. Fernando niekada neprašė motinos pinigų, kadangi jų pats po pamokų užsidirbdavo gatvėje labai paprastu principu, iš vieno pavogė ar atimė – kitam pardavė. Fernando mokykloje taippat nebuvo pats geriausias vaikas, ko ne kiekvieną dieną ateidavo išsipaišęs kūna visokiais ornamentais, kadangi troško visa kūna padengti tatiuruotėmis, tai buvo jo silpnybė.